Vadovavimas šalta širdimi ar žmogiškumu?

Visas mūsų pasaulis yra viena didelė šeima, suskirstyta į mažas komandas, sprendžiančias praktinius klausimus. Kiekvienoje iš šių komandų būtina sukurti savo mažą šeimą, tačiau remiantis tais pačiais universaliais šeimos principais – pagarba vyresniesiems, lygiaverte draugyste ir rūpinimusi jauniausiais. Šiose mini šeimose vyresniesiems, arba kitaip – vadovams tenka ypatingas vaidmuo – jie atsako už tai, kur visa komanda eina ir kaip ji pasiekia kelionės tikslą. Tačiau tai jiems neturėtų suteikti progos apie save pagalvoti, kaip apie ypatingą asmenį.

Žmogus, kad ir kokias pareigas užimtų, kad ir kiek žmonių būtų jam pavaldūs, viduje visada turi išlikti tarnu, kitaip tariant tikru žmogumi. Juk pagrindinis dalykas, kurio vadovas turi išmokyti, yra ne kokie nors materialūs metodai,  arba, kaip geriau atlikti savo darbą, o nuolankumas. Nuolankumas – tai supratimas, kad negaliu pakeisti savęs, bet galiu pakeisti savo elgesį. Nuolankumas reiškia, kad laimė kyla iš paties proceso, o ne iš to, kad esame už jį vertinami, pastebimi, giriami ar apdovanojami. Jei mus įkvepia apdovanojimai ir kiti išoriniai rezultatai, jie neabejotinai suteikia stiprią paskatą gerai dirbti, tačiau kai dėl kokių nors priežasčių apdovanojimo negauname, tuomet atsiranda skausmas ir nuoskauda.

Niekada, atminkite, niekada nelaikykite savęs didžiu ir išskirtiniu. Deja, tie, kurie mano, kad yra puikūs, galiausiai pasidaro kvaili, ir su jais tampa neįmanoma bendrauti. Dėl to toks žmogus tampa visiškai uždaras pasiūlymams, pataisymams, kritikai ir, kas labiausiai žeidžia, jo širdis tampa šalta. Dabar jį supantis pasaulis pasidalijęs į tuos, kurie jo klauso, ir tuos, kurie jam nenaudingi. Ir tai dažna tendencija lyderystės ir mentorystės pasaulyje. Taigi būti vadovu/lyderiu reiškia stengtis tapti tikru žmogumi, o ne tik teoriškai suprasti, kas yra žmogus, ar apsimesti juo.

Šaltinis / Ruzov V.O. Kaip suburti svajonių komandą, (2018)